Iš tiesų įdomu sužinoti, kaip gi atsirado kinas, kuris iki šių dienų yra be galo reikšminga kultūros dalis. Kino istorijos pradžia laikomas XIX a. 9-asis dešimtmetis, kuomet buvo išrasta pirmoji kino kamera. Nuo pat kino principo atsiradimo pasaulyje mėginta suderinti vaizdą ir garsą, tačiau iki pat trečiojo dešimtmečio pabaigos nerasta tinkamo būdo. Taigi pirmaisiais trisdešimt savo gyvenimo metų kinas buvo daugiau mažiau nebylus, tačiau filmams dažnai būdavo pritariama gyva muzika, garso efektais, pasakojimais ir aiškinimais, o į vaizdą įterptuose titruose buvo rašomi dialogai bei siužeto detalės. Pirmajame XX a. dešimtmetyje standartinio filmo trukmė buvo viena ritė (10–15 min). Iš dalies tai lėmė prodiuserių įsitikinimas, kad auditorija (tuo metu daugiausiai sudaryta iš darbininkų) ilgiau neišlaikytų dėmesio.
Seniausiu išlikusiu kino filmu laikomas dviejų sekundžių trukmės filmukas – „Roundhay Sodo scena“, nufilmuotas išradėjo Louis Le Prince 1888 metais spalio 14 d.
 |
| Roundhay Garden Scene |
Palyginkime kino atsiradimą Lietuvoje. Kinas Lietuvoje buvo rodomas nuo XIX amžiaus pabaigos, kuriamas – nuo XX amžiaus pradžios. Lietuvos kino istoriją galimą sąlyginai padalyti į tris nelygius laikotarpius: pirmąjį (1896-1941), sovietinį (1941-1989) ir naujausią (nuo 1990 m.) Pirmąjį laikotarpį ženklina nacionaliniam kinui nepalankios istorinės sąlygos ir naivūs entuziastų bandymai žengti pirmuosius žingsnius. Antrasis laikotarpis – profesionalaus nacionalinio kino pamatų kūrimas ir tolesnė raida suvaržytos laisvės sąlygomis. Pagaliau trečiasis, kol kas pats trumpiausias, bet daugiausia vilčių teikiantis laikotarpis – tai filmų kūrėjų bandymas tapti pasaulinio kino konteksto dalimi neprarandant savojo identiteto.
Pirmąsias kronikas 1909 m. Lietuvoje ėmė filmuoti Antanas Račiūnas. Tais pačiais metais Kauno fotografas Vladislovas Starevičius sukūrė filmą „Prie Nemuno“. V. Starevičius žinomas kaip tūrinės animacijos pradininkas, tačiau „savu“ jį laiko ne tik lietuviai, bet ir rusai, lenkai, prancūzai. 1925 m. vasario 14 d. Kaune įsikūrus Lietuvos kinematografininkų sąjungai, prasidėjo kino aktorių rengimo vajus. Sukurtas pirmasis pilnametražis lietuviškas filmas „Onytė ir Jonelis“ (1931m.) Taip pat pasirodo keli trumpametražiai filmai: „Rūpestingas tėvas“, „Sužieduotinis per prievartą“, kuriame nesudėtingą siužetą paįvairina gaudynės miesto gatvėmis, „Kareivis – Lietuvos gynėjas“. Dauguma šių juostų neišliko.
 |
| Scena iš filmo „Onytė ir Jonelis“ |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą